A perfect girl for me

It's time I wrote about a woman I am... Wait. Not looking for - camping for (waiting :D ). Well it's not about this now :)

I had some time to contemplate this in my subconscious. I realized I want to write this some time ago. But this is the latest thing to come to me: what I need is a woman who brings out the best in me, continuously through the life. For that she has to be pretty darn smart. Emotionally intelligent, to be able to see through my thick shell. A woman who makes me want to be the best man, not even for her but for no apparent purpose. A woman who nudges me and proves to me that I have to get up when I don't want to do anything. A woman whose sheer existence makes me want to enjoy, no, celebrate life. Far-fetched, no? :)

LOOKS
Anyway, to me, looks come first. Not the only thing I care about, not the most important one, but  always first. I want someone beside me who I find really attractive. Whose face I can never look enough at. And curves; oh boy! :) 

To go into more detail, I noticed that I, as majority of men, am attracted to blondes. Long hair! Then, my guess is, I would probably prefer my lady to be as tall as me. Which is pretty tall. It's so uncomfortable to kiss someone a head shorter than you without putting on a step :D Not the reason, though. 

Then, I desire an athletic one. As me, or even more. It's not about common interests (although exercising is the way to go!) - it's about that body. And very much as well about the opposite of it: I don't care how skinny (or even curvy? I'm unsettled about writing this in) you are - if your muscles are degraded, there is little attractiveness for me. And when the opposite is true! Hubba Hubba! To add more, imagine two such bodies in bed! As opposed to anything that's not it. Feh. Oh, but I am also sexually attracted to petite women! Just don't see them as a partner. Silly me. 

What else is there? Big white eyes. Oh, I can go as far as eyelids. Double eyelids. Period. I don't dig anything else really. Oh oh oh, and full lips! A must. I am wooed by full lips. I heard that the owners are more physically sensitive as well. If you know what I mean. Hourglass body, long legs, proportionate hips. As for breasts, it's the shape that matters to me. Big is not attractive. Just stereotyped into men's skulls. Nope, I'm wrong, men are naturally attracted to big busts. They can't even listen properly when they get to gaze upon one. As research has shown. 

To continue, I don't even contemplate a heavy makeup wearer. I understand it's important to look beautiful. But I am annoyed by what I see as overdoing it. I guess the same goes for picking clothes. If one is sexy, she'll look good in anything, even cargo pants and oversized t-shirt. So to me, dressing provocatively ≠ dressing in style. Oh, by the way, I have a weakness of surrendering to striped underwear :F 

Continuing. I don't understand high heels, unless it's a ball. Not that I have something against. Just don't fall behind when I walk my usual 40mph ;) Speaking of which, I am very attentive to posture and how she walks. A woman has to appear like a woman, to proclaim it, even. Some women I pass don't even give this off from their body language. Nothing about her says she's a woman but some of her looks. I want the whole posture to say 'I am a strong and successful woman'. Not meek. Nobody likes meek.

Beautiful teeth also drive me crazy. And my latest thing is cheekbones. Probably because mine aren't that prominent.So where does this take us? To most of us men, face is what's the most important in a woman's looks. And I love how much I can read out from it :)



TO BE CONTINUED...

Oh, P.S. 'russian unicorn' definition on Urban Dictionary ;)

Nauja teorija.

Kaip ir pries kiekviena deadlaina as panikuoju, kyla egzistenciniai klausimai, polinkis i kurybinguma, i mena, krenta pasitikejimas savimi, savo egzistencija netgi. Lengva apatija, melancholija, savidestruktyvi nuotaika, issireiskianti visisku prioritetu ignoravimu. Teisingai porinu? Buna tau taip? Tik daugiau valios turi? O va man reikia draugo, kuris spirtu i sikna ir sugurintu nosi i knyga. Tikriausiai taip isaukletas. Bet ne apie tai.
Nuliudes masciau, kas gi galetu buti mano pasaukimas? Nezinau... 0 motyvacijos. O kas nenoreciau, kad butu mano darbu, mano kasdiene duona? Tas, anas, trecias, ketvirtas. Bet ar tikrai cia taip vardinsiu? Juk jauciu, kad greiciau - viskas, o ne tas ir anas. Savigaila, a? Tada sugalvojau, kad juk taip pat ir kitiems, kitu gyvenimas irgi toks pats tuscias ir laukiantis. Itariu, kad niekas siame pasaulyje is tiesu neturi paskirties. Ne pasaukimo, paskirties. Tikslo. Taip, zinau, kad zinai, nepurkstauk. Demesio, svarbiausia mano izvalga: laimi tie, kurie nepriima sito, leisiu sau susireiksminti, fakto. Tie, kurie kaip kates suka nosi ir visaip rangosi, kai bandai kazka ne to joms sumaitinti. Tie, kurie sau mazne per prievarta tvirtina, kad 'Stai cia mano tikslas, nieko nenoriu zinoti'! Tiesa nebutinai yra naudinga. Atsiprasau - 'Tiesa'. :)
Nujauciu, kad sitie pamastymai silpnadvasiski.

P.S. Ir is viso - tiesa? HA! Tu zinai, ka as manau apie tiesa!

For a moment, i grew dissatisfied with my life. The oblivion that i'm drowned in. Capitalising 'i' in "I" is rotten but so is me thinking this. i am dissatisfied with my life but everyone gets that sometimes, and is lulled back to convenience. i have big plans i have never even laid a stone to start. i'm all 'talk', 'think and forget'. Yet again i would question my purpose in life, knew i that there isn't much, just what i squeeze out, what we pitifully believe in so fiercely, we convince others of it. It's the truth. there is no truth in this world, not of that kind. Claws. Easy drift in suits and cocktail parties. It is different (for everyone) and beliefs are for lessening the burden. Everything can become a burden if you put your mind to it. The worst part is that i will forget all of this. This, what i call 'short-lived awakening', and what is more to it, is deceive. It is not real, but only a dream i trick myself into out of my clasp to life. "Yes, this is 'The Reality', you scratched the surface". i can't let go of believing in life, in my own value, no one is wildly enlightened enough to come into realisation that there is nothing under that 'reality of true things' no one is vile enough to see over. i will fade in to that 'sleep of life as we know it'. It's scary. To get attached to things, people, values, believes, Truths, my own moral code and what i will defend as 'correct'. It is scary, this survival mechanism required for developed (?) intelligence of ours. Scary because it's primitive, straightforward and yet so forceful and sophisticated. i'll explain: as we are developed enough to contemplate things such as the meaning of ourselves as individuals (self-centred, aren't we?), so to say we gain the ability to be exposed to a lot more stimuli, we cannot intake all of it and build up defensive barriers to reduce continuous stressful states. As the question might come subconsciously, it is denied at that very same subconscious level to keep us in our comfort zone. Most of the time it won't allow such contemplations to be started, even if voluntarily.

It's ugly how many times i have repeated myself in here. All it is, is DENIAL. Even me - i'm back into my life. My mind just backed up instead of wondering away. Because i'm of limited intelligence. i cant even force myself to think what i want me to.

Lake

I remember vowing myself to avoid growing attached to someone. And I haven't even seen her in person! I am that weak (that demonstrates clearly that I would be unable to successfully cope with a drug addiction). Not that I was too passionate about keeping myself free from such earthly constraints - I stopped saying prayers some months ago. I gave in. It felt self-destructive (but I always had a tendency to be that way). It felt good to let go of controls and observe myself dive, water filling my ears, nose, closing my eyes and mouth, immersing me in dangerous and unstable dimness, both audial and visual. Sometimes I would emerge from this lake to breath in, at these moments I have a chance to turn back to the shore. I never do - what's that at the bottom tangled in weeds?
I will die from exhaustion. After my struggle I will have given up and made peace with my avoidable death. I will watch the surface of the water drift away from me. I will lay in the bed of weeds and watch the last bubbles of air float up. My eyes will turn to my skull. I am there.

Bobiški skystakiaušio vėmalai

Uzknisa, kai raso visi, isskyrus zmogu, kurio laisku laukiu. Tiesiogine prasme ‘laukiu’. Stumiu dienas iki gausiu laiska. Kuo ilgiau reikia laukti, tuo didesne svente man tai tampa. Kai gausiu tikriausiai atsidarysiu buteli sampano ar kazko panasaus. Gal net taupysiu neskaitydamas, dziaugsiuosi kaip vaikas dziaugiasi lauktuvemis, kaip kolekcionionierius dziaugiasi netureta komikso dalimi, kaip ziurkenas dziaugiasi saulegrazomis, kaip as dziaugiuosi laiskais nuo tam tikru zmoniu. Jau septyniskart apsigavau, nes man parase ne tas, kurio laukiau. Visa laika viliuosi tiek pat – truputi. Todel ir kartelio ragauju tik truputi. Cia toks zaidimas, saldziai karti saves kankyne.
Kiek pazistu save, as vengiu tokiu dalyku. Vengiu buti prie ko nors prisirises. Gniauziu savo jausmus, grumiuosi su jais idant tureciau laisve. Idant mano sirdis miegotu. Ar reikia aiskinti kodel? Todel, kad tokie jausmai yra bereikalingi, jie trukdo gyventi. Pasinerti? Pasinerti nera i ka. Be to, tai silpnu  zmoniu pomegis. Isgyventi tas savo dramas, draskytis, jausti skausma, meile, liudesi, ilgesi. Pomegis. Prieskonis. Trukdis. Meile yra klasifikuojama kaip liga F63.9. Kraujyje 30-40% sumazeja proteino, zmogus sulista, o svarbiausia, nebegeba daryti racionaliu sprendimu. Fiziologiskai, neimanoma susikaupti. O darbai turi buti atlikti. Netvarka. Ar labai besirdiska butu sukurti pleistrus nuo meiles? Nelabai – yra zmoniu, kuriems to reikia.
Dar vienas dalykas: moteru, o tikriausiai ir vyru seksualinio pasitenkinimo stiprumas priklauso nuo smegenu islavinimo, tai yra, kuo moteris protingesne, tuo stipresni malonuma jaucia. Zinoma, tai ne mano teiginys, o pop mokslas, saltinis, kuriame radau si teigini taip pat buvo pop pakraipos. Tesiant, jei ir vyrams yra taip pat, vadinasi smegenys yra raktas. Remdamasis tuo as sukuriau hipoteze, kad taip pat yra ir su jausmais. Kuo paprastesnis zmogus, tuo primityvesni jausmai ir vice versa. Uzvedziau sia tema laikydamas, kad as protingas. Neesu protingas. Neprotinga laikyti save protingu. Taip, reikia myeti save, bet, labiau nei buti savimi patenkintu tinginiu, verta myleti save priimant savo trukumus, bet nenustojant tobuleti. Kaip pasake garsiausia modernaus sokio choreografe ir sokeja Marta Graham, kurejas niekada nera patenkintas savo darbu.
Kur mano sypsena ir paprastumas? Klaiku, kaip as sitame tekste susireiksminu ir tariuosi zinas visus atsakymus. Pradedu pasiduoti. Neismokysiu to, kas nenori buti ismokytas. O as pats teturiu savo tiesa. Nors jau senokai suvokiau si fakta – kad kiekvienas turi savo tiesa ir kad kiekvienas yra teisus – nesiliauju lygines svieta. Ar reikia? Bet juk mano tiesa yra teisesne… :)

Na, tenka apibendrinti, kad as esu nuostabus individas, dovana pasauliui ir zemes valdovas :D Tegu tik ismoksiu pritaikyti atsakymus, kuriuos turiu.  O tu, studente, mokykis meiles sau. O as mokysiuosi ko reikia ismokti man.




RE: 

Tu tik paklausyk saves, asile. Uzsiimk kuo nors, o ne nuodyk zmonija savo vapejimais. Tu esi vyro antonimas. Skuduras. Pradejau tiketi Dievu, nes pagal eveliucijos teorija tu turetum buti negyvas.


EDIT:
Moterys ir vyrai, vis del to, visiskai skirtingi sutverimai. Tokie skirtingi, kad belieka susitaikyti ir priimti, o ne bandyti suprasti.

Pagaliau suvokęs, kad du kartus buvau beperžengiąs mirties slenkstį ir du kartus partrenktas automobilio, aš esu labai labai labai laimingas vien egzistuodamas. Tuo labiau būdamas kas esu, koks esu, kur esu ir su kuo esu. Manau, nėra nieko geresnio. Nėra nieko geresnio. Negali būti nieko geresnio.


O pirmą kartą į šį pasauli sugrąžino mama.

Žinai, kur yra Braitonas?

 Viešėdamas Braitone į telefoną sugalvojau užsirašyti, kaip man čia patinka, o vėliau ir sekasi.

Balandžio šeštoji

Na, tenka pripažinti, kad Braitonas - nuotabus miestas. Ką ten - idealus! Gal ir ne vien dėl to, bet Braitone jautiesi laimingas. Eidamas žvalgaisi į žmones ir šypsaisi ne dėl to, kad jie susiraukę, o dėl to, kad jų veide nė nematyti jokio sunkumo. Galvojau pastebėjęs vienintelį susiraukusį vyra, bet ne - prieš prasilenkiant įsižiūrėjau, kad jis - seksualiai rimtas. Bet nė kiek ne nepatenkintas. Čia negalima liūdėti. Visa ta atmosfera tokia... Laiminga. Viskas mažų mažiausiai tikrai gerai, net ir man.

Tarp kitko, čia pastebiu daugiau nei nė kiek paspirtukų, o tai jau - netikėtai daug. Namai čia šviesūs, visai balti arba pasteliškai spalvingi. Žmonės čia nesirengia tamsiai; mažų mažiausiai stilingi. O tokie gražūs, kad aš net į vaikinus dairausi. Ir šypsosi, lengvai šypsosi. Čia žmonių kūnai pilni tatuiruočių, įdegio; drąsios šukuosenos, drasūs drabužiai. Net policininkai čia neužsiparinę: bėgte nubėgo iki šuns paleisto parke (sustojo važiuodami automobiliu), bet kai prie šuns priėjo šeimininkas ir jį prisirišo, jie nė nepribėgę apsisuko ir nuėjo atgal iki mašinos. Atrodo, čia policininkams tiesiog rūpi. Tarp kitko, prisimenu skaitęs, kad Glazgo policija viena kiečiausių - "gali sutramdyti ir patį velnią".

Ech, kokia čia muzika. Jokiu tuc tuc tuc, vasariška ir nuotaikinga, nuo reggae iki klasikinio roko. Čia yra labai Miami Vice. Ar jau minėjau, kokie čia žmonės gražūs? O vandenyną? Jei šiandien ne plius dvidešimt, tai labai panašiai. O tu - ant akmenukų priešais lūžtančias bangas ir geeera... Čia nereikia būti neramiam. Nėra reikalo. Čia labai gražu.

Balandžio septintoji

Kai tokiame laisvame mieste kaip Braitonas tave dešimtą vakaro, taigi tamsoje, pavadina "faggot", you ought to probably think twice prieš pirkdamas rožinę šiaudinę skrybėlę rudu bantuku. Bet ne aš. But I, on the other hand, can pull this off. Nors ir pasiėmiau akinius nuo saulės, prireikė kepurės, nes vakar juokingai nudegiau veidą. O iš atostogų parsivežtas daiktas yra vertinga memorabilia - tuo labiau iš Braitono.

Sėdžiu pėsčiųjų gatvėj ant suoliuko nugara į parką ir klausausi operos dainininkės, parke groja saksofonu, o aš pasakoju apie savo įspūdingus pusryčius. Nuėjome į amerikietišką kavinę. Kavinę, tikriausiai, bet ne kavinę, o Kavinę. Įrengra rock and roll'o stiliumi, raudonos odos sėdynės, raudonos taburetės, Elvis, Mustang, Castor... Sienos tuo nusėtos, bet viskas kokybiška ir skoninga. Groja rokenrolas ir rodo Tomą ir Džerį.

Užsisakėme pancakes - tarp kitko, jų valgiau pirmąkart! Aš su maple syrup, ji - su įvairiomis uogomis - Tutti Frutti :) Bevalgant ji papasakojo, kokie cukringi yra pusryčiai Amerikoje. Aha! Dievulėliau. Tiesa, skanu, bet aš ir taip cukraus ne gerbėjas, o ten tyčia tradiciškai amerikietiškai, taigi... Taigi pusryčius pabaigiau mintyse šaukdamas "I will never give up! I can't loose!" Nekenčiu cukraus ir daugiau niekada gyvenime nevalgysiu nieko saldaus. Vėliau papasakosiu apie vietą, vadinamą 'Seven Sisters'

• • •

Niekaip negaliu atsiilsėt. Šiandien buvau Seven Sisters. Seven Sisters yra balti skardžiai į jūrą. Aukšti aukšti. Viršus ne baltas, aišku, o žolė daugiausiai. Eidamas skardžiu keliauji aukštyn-žemyn, nes žemė didelių bangų formos. Tikrai didelių.

Man gi pareiškė, kad kelio iki ten yra pusė valandos autobusu. Gmaps sakė, kad valanda penkiolika, bet aš visai nenorėjau tikėti! Žinai, labai panašiai tiek, arba daugiau. O veža miesto dviaukštis. Kokios 27 mylios! Atvažiavus buvo gerokai kelio iki pačių skardžių. "2 kilometrai" ji man pasakė. Tik kad į kalną, bet aš turiu šaunias kojas. Kai priėjau prie skardžių, žinoma, pirmu taikymu prie krašto - ko gi daugiau čia atvažiavau? Žinai, baisu. Aukštai ir baisu daugiau nei per metrą prisigretint - o jei nuskils? Apačioj, jei vietomis ir yra vandens, tai ten, kur nukrisčiau - dvidešimt centimetrų. Ir akmenys.

Ėjau skardžių pakraščiu, kilau ir leidausi, ir vienkartiniu juodai-baltu fotoaparatu fotografavau viską, kas man atrodė įdomu. Iš visos sveikatos mečiau akmenį, bet netoli. Nors žuvedras sudominau. Kai nusprendžiau, kad jau gana eiti, atsiguliau i paįsivaizdavau, kad bendrauju su gamta. Paprašiau kalno vidinės stiprybės. Man atrodo, nedavė. O gal ne tiek, kiek prašiau.

Atgal ėjau greitai, nuo beveik kiekvienos nuokalnės bėgau, o į įkalnes lipau spėriai ir buvau iki pusės išsirengęs. Paskutinė nuokalnė buvo ne visai žmonių vaikštoma - stati ir biri, tik balti akmenys. Bet aš šaunuolis. Atgal ėjau kitu keliu, palei paplūdimį (kuriame paėmiau kiel tilpo į rankas tuščių vandens butelių ir kitokių šiukšlių - maniau, kad mes su kalnu susitarėm dėl tos stiprybės), kuris, beje, kaip čia įprasta, akmenai. O vėliau ėjau avių ganykla. Pradėjau pats save gąsdinti: "Įsivaizduok, o jei prisiknisa kokia avis ir bando įkasti? Tu jai daužai iš kelių, iš alkūnių į galvą kad atsijungtų, nes kitu atveju ji per durna, kad atstotų, bet matai, kad ji ir per durna, kad atsijungtų. tuo metu tave apspinta kitos avys ir viena is ju nedrąsiai bando tau kąsti. Tu pradedi bėgti, jos iš paskos, palaiko tikslų atstumą bet nepuola, į bandą prisijungia kitos sutiktos pakeliui, kaikurios iš priekio bando užpulti tave. Viena iš bandos pasiveja tave ir vėl nedrąsiai kanda. Tu ją atstumi, tada ji pradeda vis rimčiau ir rimčiau pulti. Pribėgi tvorą, šiap taip nusigauni i kitą pusę, o jos tyli ir spaudžiasi per tvorą, neatitraukdamos akių nuo tavęs."

Priejau autobuso stotelę, bet nuėjau ieškoti konteinerio rankose laikomoms šiukšlėms. Vis dėlto suradau. Paėjėjau atgal ir atsisėdau ant užeigos suoliuko stebėti, kaip kalnu atvažiuos autobusas. Kai jau pamačiau, pakilau, peršokau priešais buvusią medinę tvorą, bet iš per ranką persimesto džemperio rankovės iškrito marškinėliai. Štai tada aš pastebėjau, kad pamečiau skarelę, kurią septyniolikos pirkau Londone. Šiokia tokia relikvija, primena vieną geriausių draugų. Ėjau ieškoti, praleidau autobusą. Netoli tepaėjau, pagalvojau, kad tikriausiai iškrito kai leidausi nuo stačiojo kalno, bet, kitąvertus, progų buvo daug.

Grįžau į Braitoną pusę septynių. Vis dar gražu čia. Mano šypsena murzina nuovargiu, bet gražu. Patrauklūs žmonės. O aš gyvenu mieste, čia kažkuriais metais tituluotame nutukėliškiausiu UK.


 Vakare, jau įsikūręs hostelije, gavau skambutį - ji abejodama pakvietė mane prisijungti prie savo draugų pajūryje:
- Žinau, kad tu nemėgsti su nepažįstamais.
- O Dieve, nekenčiu kontaktuoti su naujais žmonėmis!
Bet aš nebe toks. Net jei ir baisu, aš mokausi kiekvienai galimybei sakyti taip. Išmokti suvaldyti save patį yra sunku, bet privaloma. Todėl nuskubėjau į nakties pajūrį, kur sutikau ją, jos dvi kvėšt drauges ir, jei neklystu, Liū Tao - reggae kompozitorių iš Peru. Niekada nepasakyčiau, kad jam trisdešimt - jis šiltas ir atlapaširdiškai gerietiškas. Pirmąjame klube jį įtikinau, kad tvyro ne chloro, bet kai ko kitko kvapas. Be galo draugiškas jaunuolis, tą naktį dėka jo klubai man buvo smagūs. Kitą rytą ji atvežė mano HDD ir po dvylikos sėdėjau traukinyje į London Victoria.

Everyone, let’s do our best to become the sunshine!

What regards the name of my blog, it’s becoming a less and less representative name for myself. I’m growing fonder of and more trustful and maybe naïve towards other people again. Living my private life in solitude did seem like a good idea, but maybe that means I’ve finally learned to live with myself. “If you want to be able to live with someone else, learn to live with yourself” – that’s what I used to repeat to others who were feeling lonely and at the same time to myself.

There is one writer who is my absolute favourite, you might say I love… Well there’s love towards him as an entity – including his person, his books, his image I’ve formed in my head, his past… Well at least you might say there is some sort of strong fondness I don’t feel towards anyone else, or not in the same sense. Is this love yet? To cut to the chase, the man’s name is Haruki Murakami and I’m writing about him because he has published a book that’s not fiction. It is a memoir that answers a lot of my questions. Here’s what’s relevant to this topic: “In certain areas of my life, I actively seek out solitude. Especially for someone in my line of work, solitude is, more or less, an inevitable circumstance. Sometimes, however, this sense of isolation, like acid spilling out of a bottle, can unconsciously eat away at a person’s heart and dissolve it. You could see it, too, as a kind of double-edged sword. It protects me, but at the same time steadily cuts away at me from the inside. I think in my own way I’m aware of this danger – probably through experience – and that’s why I’ve had to constantly keep my body in motion, in some cases pushing myself to the limit, in order to heal the loneliness I feel inside and to put it in perspective. Not so much as an intentional act, but as an instinctive reaction.” – What I Talk About When I Talk About Running.

I cannot deny that my change was heavily influenced by anime and manga, where sweet and sincere people do great and are liked by everyone else. Now I know it’s the only way, really. When you expect the best out of people, they try to live up to your expectations. I haven’t yet put that into practice but it kind of adds up – in such senses people pretty simple. Nice people are. Not everyone wants to cooperate, benefit is more important to some. I’m starting to realize it’s an old-fashioned view. The idea is actually the same as in marketing – building relationships and getting profit in return, only that between persons it’s natural. Take my father as an example: he always helps his friends out without expecting anything back, it’s natural for him – if he can, he will. But then those friends feel grateful and help him out in return. I’m not sure it works with strangers though. Not in every matter, I guess, but small things are as important. Being a nice person is a great idea, huh. In fact, I could go on and on – it’s a given, isn’t it? It’s news to me, yes, but the logic behind it clicks, doesn’t it? Especially if there’s not enough kindness around – the other person might even be surprised and distrustful at first! That’s how rare it might be…

So there – I feel I’m ready to risk being heartbroken by the people of this world, it’s time I carry smiles by myself. A guy came up to me on Tuesday. He came up to me and said: “You have a nice smile, man!” – simply as that. Then he went on complimenting my style. These two things kept me smiling and confident for a long time after that. It was also a very important lesson. Smiling is great, right? You can recognize a smile from far away, you can hear a smile on a phone, a smiling person looks his best and so on, and it’s that easy to inflict a smile – now how could you not do it? What kind of a dead-inside bastard would you be not to do it? I might agree that complimenting a stranger might seem intimidating, but just like chatting up girls and doing presentations, it takes practice. It also takes believing in your sincerity. If you are ashamed of being sincere, being childish, being stupid or naïve, well. Call me when you want to change. Who cares if you will be misunderstood when giving a sincere compliment – the other person’s at fault for being closed-hearted. You know, you have to have the smiling will to never give up, because it takes time to penetrate such armour. Never give up and just do it immediately without thinking about it too much.
(Note to self: Never let any task you do become a burden. It’s all in your head.)

P.S. You know how you keep on praising your girlfriend to vain, then some stranger compliments her and she's over the roof? There is an important lesson to be learned both as a boyfriend and as a smilesperson.

: )

You again?

Štai šia nuostabia daina norisi pradeti savo postringavimus.

Kodėl iš mikro-bloginimo 'grižau' į blogger.com? Na, visų pirma, mane užgraužė Ievos pasakyti žodžiai. Aš, kaip žinia, noriu būti naujasis Murakamis. Aš dėl to Ievai pareiškiau, kad, idant tapčiau writer material, turiu laukti, turiu sukaupti daugybę patirties (nors kampas, kuriuo žiūri, gal net svarbesnis), o ji štai atrėmė, kad kasdien daug rašo ir taip praktikuojasi. Vienavertus, ji teisi - aš neseniai pastebėjau, kad yra dalykų kurie be patirties savaime nesigauna. Na gerai, talentai. Bet net ir įgimti talentai netobulinami sunyksta, ir tikrai nėra taip, kad po savaitės pastangų jie sugrįš. O štai kitą vertus, kur ta riba, kai rašliava tampa grafomaniško laiko švaistymo produktu? Pačiame pirmame mano post'e cituoti Milan Kunderos žodžiai man tai primena.

Visų antra, nusižiūrėjau nuo dabar jau trijų 'nepažįstamų draugių'. Tiesa pasakius, neesu tikras ar nors vienas iš tų profilių - ne fake. Bet čia kita tema. eMarketer.com mini, kad mažytė žmonių proporcija rašo blogus,o didžioji dalis juos skaito (Priešingai Kunderos minčiai ir mano įsitikinimui, kad žmonės egocentriški). Savaitę paskaitinėjau jų trijų blogus. Na, gražiai pasakius, jie visi apie nieką, bet visvien kiekvieną permečiau akimis. Jeigu susilauksiu tokio pat populiarumo, tai bus įdomu. Kitąvertus, kam rūpi mano sąmonės vėmalai? Apibrėžimas šlykštokas, bet teisingas - iš aplinkos, o, iš didžiulės aplinkos, kurios pagrindinis kanalas yra pasaulį apraizgęs interneto tinklas, susirenku man vienam idomią informaciją, ją, na, sakykim, sugromuluoju ir išspjaunu. Mano competitive advantage yra tai, kad mano produktas, mano subjektyvia nuomone, yra kiek kitoks. Kiek kitoks galiu būti aš individualistinėje europietiškoje visuomenėje, kur arba norima būti išskirtiniu, arba nepastebimu, bet ne grupės dalimi, kaip Azijoje.

Ko gero nereikia nė sakyti, kad trečia priežastis yra šių pasvarstymų neturėjimas kur dėti. Štai mergaitei Feisbuke parašiau savo minčių srautą - po šiai dienai neatrašo. Ką tokiam atrašysi? O man rašyti reikia, jau rašydamas dienoraštį pastebėjau, kad viskas užia kunkuliuoja galvoj iki išdėstau ant popieriaus. Tada viskas aišku. Lapus tai stengdavausi taupyti, taigi išdėstydavau koncentruotas tikslias mintis. Čia - kitaip. O mano naujasis dienoraštis - ribotos vietos, ir ne tuščias; kitąvertus, niekada ankščiau nedariau įrašų kasdien. Nors jau nuo apsilankymo Lietuvoje jį apleidau.

Ketvirta, tai mano po poros mėnesių susitaisytasis ir patobulintasis MacBook'as. Labiau upgreidinti neįmanoma! Juo rinkti tekstą po bibliotekos kompų tiesiog dieviška. Ir jis pats irgi nuostabus. Labai greitas ir gražus. Tuos du mėnesius gyvenau be kompiuterio namie - iš principo. Nes pradėjau prie jo leisti visą laiką. Kaip dabar. Talk about addictions.

Oh Angry Birds why you so angry? ♥

Addictions

 It's not about being unable to control yourself when the line separating yourself from a 'drug addict' or any other form of addict label is at your toes, it's that it feels so good not to control yourself, to let go. You could say 'no' but you won't, you hate yourself but you still do it. I mean can you say you live for anything else but pleasure? Does supporting your family not give you a sense of reward? Does wearing clean clothes not make you feel good? Wat about hedonism? Did you know that shopping is #1 leisure activity in the world? Not sports, as some might expect - shopping. Well I don't enjoy it, I choose extreme sports and sport bikes, drift bikes (thanks to my restless father - that guy, say what you will, he is hardcore, he kicks ass). It's different to everyone, it's what you like, and some choose drugs. Well they fuck you up but they feel good and that's what I'm here for. Such self-destructive behavior feels bittersweet. Why am I saying this? Did you see the video: 'Charlie Sheen's interview'? Sorry, I can't have it embedded, it's what it says it is. You might not agree to what he's saying but the strength with which he belies in his own truth just like you believe in yours (and you are probably both right because there are many truths, you just choose), is a very powerful drive. You can only reach as much as strong your drive is. Yes, exceptions included. Some might call it preparedness and say that only the mind of that prepared can spot an opportunity. Some even give curves, point at the intersection of the two, those of chance and preparedness, some point and tell you "There, that's luck, defined". Do you believe it? It makes sense, doesn't it? Do I believe it? For me it's different. But aren't we all?

Closing remarks: