Buities aš bijau lygiai tiek pat, kiek ir mirties. Buitinio gyvenimo. Kai jo apraiška man ant peties padeda leteną, aš sugniūžtu, prarandu skaidrų protą ir pradedu dusti. Baimė mane paralyžiuoja. Aš matau, kad pasaulis yra vien tik pilka buitis, kad žmonės joje jaučiasi kaip žuvys kūdroje. Kad aš gyvenu savo vaizduotės pasaulyje, o jis skiriasi tuo buitiškojo taip nepalyginamai, kad be savo fantastinės realybės aš neištverčiau. Ir aš nežinau, kur bėgti. Glamūrinis pasaulis yra netikra užuojauta sumasintiems blizgesio. Paguoda, adresuota pačiam sau. Mados, stilius, grožis, skaisti oda, kava, švarkai, akiniai, inovatyvios idėjos ir begalinė jaunystė. Tai nesibaigia, bet vieną diena tu - prasuktas ir išspjautas. Tu vienas miegamajame mikrorajone.
Vienintelis prieglobstis yra protas. Visą laiką augantys išsilavinimas, išmintingumas, nušviestumas ir smalsumas. Bet vis tiek norisi priklausyti, būti dalimi. Jei negali dalintis, nors ir viskas ir nėra veltui, man taip atrodo. Gali daryti dėl savęs, bet, kuo daugiau proto, tuo daugiau abejonių. O abejojantis protas savęs negiria, nesididžiuoja ir nepalaiko.
Jei aš vieną dieną nepateksiu į nepakartojamai protingų žmonių klubą, nors ir pačiu kvailiausiu... Būsiu pakankamai protingas nejausti kartelio. Tik vienišas. Viduje vienišas.
Ir pinigai. Turtas padės išvengti baisios buities, per kurią žengiu ir šią sekundę, kaip prašalaitis. Vadinasi, darbas. O ką daryti, kad darbas nebūtų buitiškas? Būti ypatingai protingu. Aišku, nuo ko pradėti, bet ar aišku, kaip tai padaryti?
Bet ne iš baimės reikia stengtis - ir ne dėl laimės. Nes taip nieko nebus. Ir tavęs irgi nebus. Bus tik baisi baisi buitis.
No comments:
Post a Comment