Žinai, kur yra Braitonas?

 Viešėdamas Braitone į telefoną sugalvojau užsirašyti, kaip man čia patinka, o vėliau ir sekasi.

Balandžio šeštoji

Na, tenka pripažinti, kad Braitonas - nuotabus miestas. Ką ten - idealus! Gal ir ne vien dėl to, bet Braitone jautiesi laimingas. Eidamas žvalgaisi į žmones ir šypsaisi ne dėl to, kad jie susiraukę, o dėl to, kad jų veide nė nematyti jokio sunkumo. Galvojau pastebėjęs vienintelį susiraukusį vyra, bet ne - prieš prasilenkiant įsižiūrėjau, kad jis - seksualiai rimtas. Bet nė kiek ne nepatenkintas. Čia negalima liūdėti. Visa ta atmosfera tokia... Laiminga. Viskas mažų mažiausiai tikrai gerai, net ir man.

Tarp kitko, čia pastebiu daugiau nei nė kiek paspirtukų, o tai jau - netikėtai daug. Namai čia šviesūs, visai balti arba pasteliškai spalvingi. Žmonės čia nesirengia tamsiai; mažų mažiausiai stilingi. O tokie gražūs, kad aš net į vaikinus dairausi. Ir šypsosi, lengvai šypsosi. Čia žmonių kūnai pilni tatuiruočių, įdegio; drąsios šukuosenos, drasūs drabužiai. Net policininkai čia neužsiparinę: bėgte nubėgo iki šuns paleisto parke (sustojo važiuodami automobiliu), bet kai prie šuns priėjo šeimininkas ir jį prisirišo, jie nė nepribėgę apsisuko ir nuėjo atgal iki mašinos. Atrodo, čia policininkams tiesiog rūpi. Tarp kitko, prisimenu skaitęs, kad Glazgo policija viena kiečiausių - "gali sutramdyti ir patį velnią".

Ech, kokia čia muzika. Jokiu tuc tuc tuc, vasariška ir nuotaikinga, nuo reggae iki klasikinio roko. Čia yra labai Miami Vice. Ar jau minėjau, kokie čia žmonės gražūs? O vandenyną? Jei šiandien ne plius dvidešimt, tai labai panašiai. O tu - ant akmenukų priešais lūžtančias bangas ir geeera... Čia nereikia būti neramiam. Nėra reikalo. Čia labai gražu.

Balandžio septintoji

Kai tokiame laisvame mieste kaip Braitonas tave dešimtą vakaro, taigi tamsoje, pavadina "faggot", you ought to probably think twice prieš pirkdamas rožinę šiaudinę skrybėlę rudu bantuku. Bet ne aš. But I, on the other hand, can pull this off. Nors ir pasiėmiau akinius nuo saulės, prireikė kepurės, nes vakar juokingai nudegiau veidą. O iš atostogų parsivežtas daiktas yra vertinga memorabilia - tuo labiau iš Braitono.

Sėdžiu pėsčiųjų gatvėj ant suoliuko nugara į parką ir klausausi operos dainininkės, parke groja saksofonu, o aš pasakoju apie savo įspūdingus pusryčius. Nuėjome į amerikietišką kavinę. Kavinę, tikriausiai, bet ne kavinę, o Kavinę. Įrengra rock and roll'o stiliumi, raudonos odos sėdynės, raudonos taburetės, Elvis, Mustang, Castor... Sienos tuo nusėtos, bet viskas kokybiška ir skoninga. Groja rokenrolas ir rodo Tomą ir Džerį.

Užsisakėme pancakes - tarp kitko, jų valgiau pirmąkart! Aš su maple syrup, ji - su įvairiomis uogomis - Tutti Frutti :) Bevalgant ji papasakojo, kokie cukringi yra pusryčiai Amerikoje. Aha! Dievulėliau. Tiesa, skanu, bet aš ir taip cukraus ne gerbėjas, o ten tyčia tradiciškai amerikietiškai, taigi... Taigi pusryčius pabaigiau mintyse šaukdamas "I will never give up! I can't loose!" Nekenčiu cukraus ir daugiau niekada gyvenime nevalgysiu nieko saldaus. Vėliau papasakosiu apie vietą, vadinamą 'Seven Sisters'

• • •

Niekaip negaliu atsiilsėt. Šiandien buvau Seven Sisters. Seven Sisters yra balti skardžiai į jūrą. Aukšti aukšti. Viršus ne baltas, aišku, o žolė daugiausiai. Eidamas skardžiu keliauji aukštyn-žemyn, nes žemė didelių bangų formos. Tikrai didelių.

Man gi pareiškė, kad kelio iki ten yra pusė valandos autobusu. Gmaps sakė, kad valanda penkiolika, bet aš visai nenorėjau tikėti! Žinai, labai panašiai tiek, arba daugiau. O veža miesto dviaukštis. Kokios 27 mylios! Atvažiavus buvo gerokai kelio iki pačių skardžių. "2 kilometrai" ji man pasakė. Tik kad į kalną, bet aš turiu šaunias kojas. Kai priėjau prie skardžių, žinoma, pirmu taikymu prie krašto - ko gi daugiau čia atvažiavau? Žinai, baisu. Aukštai ir baisu daugiau nei per metrą prisigretint - o jei nuskils? Apačioj, jei vietomis ir yra vandens, tai ten, kur nukrisčiau - dvidešimt centimetrų. Ir akmenys.

Ėjau skardžių pakraščiu, kilau ir leidausi, ir vienkartiniu juodai-baltu fotoaparatu fotografavau viską, kas man atrodė įdomu. Iš visos sveikatos mečiau akmenį, bet netoli. Nors žuvedras sudominau. Kai nusprendžiau, kad jau gana eiti, atsiguliau i paįsivaizdavau, kad bendrauju su gamta. Paprašiau kalno vidinės stiprybės. Man atrodo, nedavė. O gal ne tiek, kiek prašiau.

Atgal ėjau greitai, nuo beveik kiekvienos nuokalnės bėgau, o į įkalnes lipau spėriai ir buvau iki pusės išsirengęs. Paskutinė nuokalnė buvo ne visai žmonių vaikštoma - stati ir biri, tik balti akmenys. Bet aš šaunuolis. Atgal ėjau kitu keliu, palei paplūdimį (kuriame paėmiau kiel tilpo į rankas tuščių vandens butelių ir kitokių šiukšlių - maniau, kad mes su kalnu susitarėm dėl tos stiprybės), kuris, beje, kaip čia įprasta, akmenai. O vėliau ėjau avių ganykla. Pradėjau pats save gąsdinti: "Įsivaizduok, o jei prisiknisa kokia avis ir bando įkasti? Tu jai daužai iš kelių, iš alkūnių į galvą kad atsijungtų, nes kitu atveju ji per durna, kad atstotų, bet matai, kad ji ir per durna, kad atsijungtų. tuo metu tave apspinta kitos avys ir viena is ju nedrąsiai bando tau kąsti. Tu pradedi bėgti, jos iš paskos, palaiko tikslų atstumą bet nepuola, į bandą prisijungia kitos sutiktos pakeliui, kaikurios iš priekio bando užpulti tave. Viena iš bandos pasiveja tave ir vėl nedrąsiai kanda. Tu ją atstumi, tada ji pradeda vis rimčiau ir rimčiau pulti. Pribėgi tvorą, šiap taip nusigauni i kitą pusę, o jos tyli ir spaudžiasi per tvorą, neatitraukdamos akių nuo tavęs."

Priejau autobuso stotelę, bet nuėjau ieškoti konteinerio rankose laikomoms šiukšlėms. Vis dėlto suradau. Paėjėjau atgal ir atsisėdau ant užeigos suoliuko stebėti, kaip kalnu atvažiuos autobusas. Kai jau pamačiau, pakilau, peršokau priešais buvusią medinę tvorą, bet iš per ranką persimesto džemperio rankovės iškrito marškinėliai. Štai tada aš pastebėjau, kad pamečiau skarelę, kurią septyniolikos pirkau Londone. Šiokia tokia relikvija, primena vieną geriausių draugų. Ėjau ieškoti, praleidau autobusą. Netoli tepaėjau, pagalvojau, kad tikriausiai iškrito kai leidausi nuo stačiojo kalno, bet, kitąvertus, progų buvo daug.

Grįžau į Braitoną pusę septynių. Vis dar gražu čia. Mano šypsena murzina nuovargiu, bet gražu. Patrauklūs žmonės. O aš gyvenu mieste, čia kažkuriais metais tituluotame nutukėliškiausiu UK.


 Vakare, jau įsikūręs hostelije, gavau skambutį - ji abejodama pakvietė mane prisijungti prie savo draugų pajūryje:
- Žinau, kad tu nemėgsti su nepažįstamais.
- O Dieve, nekenčiu kontaktuoti su naujais žmonėmis!
Bet aš nebe toks. Net jei ir baisu, aš mokausi kiekvienai galimybei sakyti taip. Išmokti suvaldyti save patį yra sunku, bet privaloma. Todėl nuskubėjau į nakties pajūrį, kur sutikau ją, jos dvi kvėšt drauges ir, jei neklystu, Liū Tao - reggae kompozitorių iš Peru. Niekada nepasakyčiau, kad jam trisdešimt - jis šiltas ir atlapaširdiškai gerietiškas. Pirmąjame klube jį įtikinau, kad tvyro ne chloro, bet kai ko kitko kvapas. Be galo draugiškas jaunuolis, tą naktį dėka jo klubai man buvo smagūs. Kitą rytą ji atvežė mano HDD ir po dvylikos sėdėjau traukinyje į London Victoria.

Everyone, let’s do our best to become the sunshine!

What regards the name of my blog, it’s becoming a less and less representative name for myself. I’m growing fonder of and more trustful and maybe naïve towards other people again. Living my private life in solitude did seem like a good idea, but maybe that means I’ve finally learned to live with myself. “If you want to be able to live with someone else, learn to live with yourself” – that’s what I used to repeat to others who were feeling lonely and at the same time to myself.

There is one writer who is my absolute favourite, you might say I love… Well there’s love towards him as an entity – including his person, his books, his image I’ve formed in my head, his past… Well at least you might say there is some sort of strong fondness I don’t feel towards anyone else, or not in the same sense. Is this love yet? To cut to the chase, the man’s name is Haruki Murakami and I’m writing about him because he has published a book that’s not fiction. It is a memoir that answers a lot of my questions. Here’s what’s relevant to this topic: “In certain areas of my life, I actively seek out solitude. Especially for someone in my line of work, solitude is, more or less, an inevitable circumstance. Sometimes, however, this sense of isolation, like acid spilling out of a bottle, can unconsciously eat away at a person’s heart and dissolve it. You could see it, too, as a kind of double-edged sword. It protects me, but at the same time steadily cuts away at me from the inside. I think in my own way I’m aware of this danger – probably through experience – and that’s why I’ve had to constantly keep my body in motion, in some cases pushing myself to the limit, in order to heal the loneliness I feel inside and to put it in perspective. Not so much as an intentional act, but as an instinctive reaction.” – What I Talk About When I Talk About Running.

I cannot deny that my change was heavily influenced by anime and manga, where sweet and sincere people do great and are liked by everyone else. Now I know it’s the only way, really. When you expect the best out of people, they try to live up to your expectations. I haven’t yet put that into practice but it kind of adds up – in such senses people pretty simple. Nice people are. Not everyone wants to cooperate, benefit is more important to some. I’m starting to realize it’s an old-fashioned view. The idea is actually the same as in marketing – building relationships and getting profit in return, only that between persons it’s natural. Take my father as an example: he always helps his friends out without expecting anything back, it’s natural for him – if he can, he will. But then those friends feel grateful and help him out in return. I’m not sure it works with strangers though. Not in every matter, I guess, but small things are as important. Being a nice person is a great idea, huh. In fact, I could go on and on – it’s a given, isn’t it? It’s news to me, yes, but the logic behind it clicks, doesn’t it? Especially if there’s not enough kindness around – the other person might even be surprised and distrustful at first! That’s how rare it might be…

So there – I feel I’m ready to risk being heartbroken by the people of this world, it’s time I carry smiles by myself. A guy came up to me on Tuesday. He came up to me and said: “You have a nice smile, man!” – simply as that. Then he went on complimenting my style. These two things kept me smiling and confident for a long time after that. It was also a very important lesson. Smiling is great, right? You can recognize a smile from far away, you can hear a smile on a phone, a smiling person looks his best and so on, and it’s that easy to inflict a smile – now how could you not do it? What kind of a dead-inside bastard would you be not to do it? I might agree that complimenting a stranger might seem intimidating, but just like chatting up girls and doing presentations, it takes practice. It also takes believing in your sincerity. If you are ashamed of being sincere, being childish, being stupid or naïve, well. Call me when you want to change. Who cares if you will be misunderstood when giving a sincere compliment – the other person’s at fault for being closed-hearted. You know, you have to have the smiling will to never give up, because it takes time to penetrate such armour. Never give up and just do it immediately without thinking about it too much.
(Note to self: Never let any task you do become a burden. It’s all in your head.)

P.S. You know how you keep on praising your girlfriend to vain, then some stranger compliments her and she's over the roof? There is an important lesson to be learned both as a boyfriend and as a smilesperson.

: )