You again?

Štai šia nuostabia daina norisi pradeti savo postringavimus.

Kodėl iš mikro-bloginimo 'grižau' į blogger.com? Na, visų pirma, mane užgraužė Ievos pasakyti žodžiai. Aš, kaip žinia, noriu būti naujasis Murakamis. Aš dėl to Ievai pareiškiau, kad, idant tapčiau writer material, turiu laukti, turiu sukaupti daugybę patirties (nors kampas, kuriuo žiūri, gal net svarbesnis), o ji štai atrėmė, kad kasdien daug rašo ir taip praktikuojasi. Vienavertus, ji teisi - aš neseniai pastebėjau, kad yra dalykų kurie be patirties savaime nesigauna. Na gerai, talentai. Bet net ir įgimti talentai netobulinami sunyksta, ir tikrai nėra taip, kad po savaitės pastangų jie sugrįš. O štai kitą vertus, kur ta riba, kai rašliava tampa grafomaniško laiko švaistymo produktu? Pačiame pirmame mano post'e cituoti Milan Kunderos žodžiai man tai primena.

Visų antra, nusižiūrėjau nuo dabar jau trijų 'nepažįstamų draugių'. Tiesa pasakius, neesu tikras ar nors vienas iš tų profilių - ne fake. Bet čia kita tema. eMarketer.com mini, kad mažytė žmonių proporcija rašo blogus,o didžioji dalis juos skaito (Priešingai Kunderos minčiai ir mano įsitikinimui, kad žmonės egocentriški). Savaitę paskaitinėjau jų trijų blogus. Na, gražiai pasakius, jie visi apie nieką, bet visvien kiekvieną permečiau akimis. Jeigu susilauksiu tokio pat populiarumo, tai bus įdomu. Kitąvertus, kam rūpi mano sąmonės vėmalai? Apibrėžimas šlykštokas, bet teisingas - iš aplinkos, o, iš didžiulės aplinkos, kurios pagrindinis kanalas yra pasaulį apraizgęs interneto tinklas, susirenku man vienam idomią informaciją, ją, na, sakykim, sugromuluoju ir išspjaunu. Mano competitive advantage yra tai, kad mano produktas, mano subjektyvia nuomone, yra kiek kitoks. Kiek kitoks galiu būti aš individualistinėje europietiškoje visuomenėje, kur arba norima būti išskirtiniu, arba nepastebimu, bet ne grupės dalimi, kaip Azijoje.

Ko gero nereikia nė sakyti, kad trečia priežastis yra šių pasvarstymų neturėjimas kur dėti. Štai mergaitei Feisbuke parašiau savo minčių srautą - po šiai dienai neatrašo. Ką tokiam atrašysi? O man rašyti reikia, jau rašydamas dienoraštį pastebėjau, kad viskas užia kunkuliuoja galvoj iki išdėstau ant popieriaus. Tada viskas aišku. Lapus tai stengdavausi taupyti, taigi išdėstydavau koncentruotas tikslias mintis. Čia - kitaip. O mano naujasis dienoraštis - ribotos vietos, ir ne tuščias; kitąvertus, niekada ankščiau nedariau įrašų kasdien. Nors jau nuo apsilankymo Lietuvoje jį apleidau.

Ketvirta, tai mano po poros mėnesių susitaisytasis ir patobulintasis MacBook'as. Labiau upgreidinti neįmanoma! Juo rinkti tekstą po bibliotekos kompų tiesiog dieviška. Ir jis pats irgi nuostabus. Labai greitas ir gražus. Tuos du mėnesius gyvenau be kompiuterio namie - iš principo. Nes pradėjau prie jo leisti visą laiką. Kaip dabar. Talk about addictions.

Oh Angry Birds why you so angry? ♥

Addictions

 It's not about being unable to control yourself when the line separating yourself from a 'drug addict' or any other form of addict label is at your toes, it's that it feels so good not to control yourself, to let go. You could say 'no' but you won't, you hate yourself but you still do it. I mean can you say you live for anything else but pleasure? Does supporting your family not give you a sense of reward? Does wearing clean clothes not make you feel good? Wat about hedonism? Did you know that shopping is #1 leisure activity in the world? Not sports, as some might expect - shopping. Well I don't enjoy it, I choose extreme sports and sport bikes, drift bikes (thanks to my restless father - that guy, say what you will, he is hardcore, he kicks ass). It's different to everyone, it's what you like, and some choose drugs. Well they fuck you up but they feel good and that's what I'm here for. Such self-destructive behavior feels bittersweet. Why am I saying this? Did you see the video: 'Charlie Sheen's interview'? Sorry, I can't have it embedded, it's what it says it is. You might not agree to what he's saying but the strength with which he belies in his own truth just like you believe in yours (and you are probably both right because there are many truths, you just choose), is a very powerful drive. You can only reach as much as strong your drive is. Yes, exceptions included. Some might call it preparedness and say that only the mind of that prepared can spot an opportunity. Some even give curves, point at the intersection of the two, those of chance and preparedness, some point and tell you "There, that's luck, defined". Do you believe it? It makes sense, doesn't it? Do I believe it? For me it's different. But aren't we all?

Closing remarks: