Seskas ir jo gyvastis.

Pakliuvo rudasis seskas i kilpa, ir as net negaliu jo uzmusti - nes gaila atimti gyvybe tokiam graziam padareliui. Pasakytu kas nors taip mano tevo ar bet kuriais kitais ankstesniais laikais... As jau ir taip lopas, bet dar ir cia niekam tikes. O seskas desperatiskai stipriais nasrais drasko skiedras, soka, puola mane ir inirses bei issigandes klykia, ir man taip gaila zverelio. Visas nualintas, istroskes laizo viska, ant ko nusedusi ryto rasa ir akeles merkiasi - net nebeziuri i mane, issekes guli. Nors pailses, bet visvien nepasiduoda ir keliasi su naujom jegom ir vel soka i ora ir bando ikasti, su neitiketina jega ir narsa kovoja del savo buties, sitas dailus sutverimas.