Nauja teorija.

Kaip ir pries kiekviena deadlaina as panikuoju, kyla egzistenciniai klausimai, polinkis i kurybinguma, i mena, krenta pasitikejimas savimi, savo egzistencija netgi. Lengva apatija, melancholija, savidestruktyvi nuotaika, issireiskianti visisku prioritetu ignoravimu. Teisingai porinu? Buna tau taip? Tik daugiau valios turi? O va man reikia draugo, kuris spirtu i sikna ir sugurintu nosi i knyga. Tikriausiai taip isaukletas. Bet ne apie tai.
Nuliudes masciau, kas gi galetu buti mano pasaukimas? Nezinau... 0 motyvacijos. O kas nenoreciau, kad butu mano darbu, mano kasdiene duona? Tas, anas, trecias, ketvirtas. Bet ar tikrai cia taip vardinsiu? Juk jauciu, kad greiciau - viskas, o ne tas ir anas. Savigaila, a? Tada sugalvojau, kad juk taip pat ir kitiems, kitu gyvenimas irgi toks pats tuscias ir laukiantis. Itariu, kad niekas siame pasaulyje is tiesu neturi paskirties. Ne pasaukimo, paskirties. Tikslo. Taip, zinau, kad zinai, nepurkstauk. Demesio, svarbiausia mano izvalga: laimi tie, kurie nepriima sito, leisiu sau susireiksminti, fakto. Tie, kurie kaip kates suka nosi ir visaip rangosi, kai bandai kazka ne to joms sumaitinti. Tie, kurie sau mazne per prievarta tvirtina, kad 'Stai cia mano tikslas, nieko nenoriu zinoti'! Tiesa nebutinai yra naudinga. Atsiprasau - 'Tiesa'. :)
Nujauciu, kad sitie pamastymai silpnadvasiski.

P.S. Ir is viso - tiesa? HA! Tu zinai, ka as manau apie tiesa!