Žinai, kur yra Braitonas?

 Viešėdamas Braitone į telefoną sugalvojau užsirašyti, kaip man čia patinka, o vėliau ir sekasi.

Balandžio šeštoji

Na, tenka pripažinti, kad Braitonas - nuotabus miestas. Ką ten - idealus! Gal ir ne vien dėl to, bet Braitone jautiesi laimingas. Eidamas žvalgaisi į žmones ir šypsaisi ne dėl to, kad jie susiraukę, o dėl to, kad jų veide nė nematyti jokio sunkumo. Galvojau pastebėjęs vienintelį susiraukusį vyra, bet ne - prieš prasilenkiant įsižiūrėjau, kad jis - seksualiai rimtas. Bet nė kiek ne nepatenkintas. Čia negalima liūdėti. Visa ta atmosfera tokia... Laiminga. Viskas mažų mažiausiai tikrai gerai, net ir man.

Tarp kitko, čia pastebiu daugiau nei nė kiek paspirtukų, o tai jau - netikėtai daug. Namai čia šviesūs, visai balti arba pasteliškai spalvingi. Žmonės čia nesirengia tamsiai; mažų mažiausiai stilingi. O tokie gražūs, kad aš net į vaikinus dairausi. Ir šypsosi, lengvai šypsosi. Čia žmonių kūnai pilni tatuiruočių, įdegio; drąsios šukuosenos, drasūs drabužiai. Net policininkai čia neužsiparinę: bėgte nubėgo iki šuns paleisto parke (sustojo važiuodami automobiliu), bet kai prie šuns priėjo šeimininkas ir jį prisirišo, jie nė nepribėgę apsisuko ir nuėjo atgal iki mašinos. Atrodo, čia policininkams tiesiog rūpi. Tarp kitko, prisimenu skaitęs, kad Glazgo policija viena kiečiausių - "gali sutramdyti ir patį velnią".

Ech, kokia čia muzika. Jokiu tuc tuc tuc, vasariška ir nuotaikinga, nuo reggae iki klasikinio roko. Čia yra labai Miami Vice. Ar jau minėjau, kokie čia žmonės gražūs? O vandenyną? Jei šiandien ne plius dvidešimt, tai labai panašiai. O tu - ant akmenukų priešais lūžtančias bangas ir geeera... Čia nereikia būti neramiam. Nėra reikalo. Čia labai gražu.

Balandžio septintoji

Kai tokiame laisvame mieste kaip Braitonas tave dešimtą vakaro, taigi tamsoje, pavadina "faggot", you ought to probably think twice prieš pirkdamas rožinę šiaudinę skrybėlę rudu bantuku. Bet ne aš. But I, on the other hand, can pull this off. Nors ir pasiėmiau akinius nuo saulės, prireikė kepurės, nes vakar juokingai nudegiau veidą. O iš atostogų parsivežtas daiktas yra vertinga memorabilia - tuo labiau iš Braitono.

Sėdžiu pėsčiųjų gatvėj ant suoliuko nugara į parką ir klausausi operos dainininkės, parke groja saksofonu, o aš pasakoju apie savo įspūdingus pusryčius. Nuėjome į amerikietišką kavinę. Kavinę, tikriausiai, bet ne kavinę, o Kavinę. Įrengra rock and roll'o stiliumi, raudonos odos sėdynės, raudonos taburetės, Elvis, Mustang, Castor... Sienos tuo nusėtos, bet viskas kokybiška ir skoninga. Groja rokenrolas ir rodo Tomą ir Džerį.

Užsisakėme pancakes - tarp kitko, jų valgiau pirmąkart! Aš su maple syrup, ji - su įvairiomis uogomis - Tutti Frutti :) Bevalgant ji papasakojo, kokie cukringi yra pusryčiai Amerikoje. Aha! Dievulėliau. Tiesa, skanu, bet aš ir taip cukraus ne gerbėjas, o ten tyčia tradiciškai amerikietiškai, taigi... Taigi pusryčius pabaigiau mintyse šaukdamas "I will never give up! I can't loose!" Nekenčiu cukraus ir daugiau niekada gyvenime nevalgysiu nieko saldaus. Vėliau papasakosiu apie vietą, vadinamą 'Seven Sisters'

• • •

Niekaip negaliu atsiilsėt. Šiandien buvau Seven Sisters. Seven Sisters yra balti skardžiai į jūrą. Aukšti aukšti. Viršus ne baltas, aišku, o žolė daugiausiai. Eidamas skardžiu keliauji aukštyn-žemyn, nes žemė didelių bangų formos. Tikrai didelių.

Man gi pareiškė, kad kelio iki ten yra pusė valandos autobusu. Gmaps sakė, kad valanda penkiolika, bet aš visai nenorėjau tikėti! Žinai, labai panašiai tiek, arba daugiau. O veža miesto dviaukštis. Kokios 27 mylios! Atvažiavus buvo gerokai kelio iki pačių skardžių. "2 kilometrai" ji man pasakė. Tik kad į kalną, bet aš turiu šaunias kojas. Kai priėjau prie skardžių, žinoma, pirmu taikymu prie krašto - ko gi daugiau čia atvažiavau? Žinai, baisu. Aukštai ir baisu daugiau nei per metrą prisigretint - o jei nuskils? Apačioj, jei vietomis ir yra vandens, tai ten, kur nukrisčiau - dvidešimt centimetrų. Ir akmenys.

Ėjau skardžių pakraščiu, kilau ir leidausi, ir vienkartiniu juodai-baltu fotoaparatu fotografavau viską, kas man atrodė įdomu. Iš visos sveikatos mečiau akmenį, bet netoli. Nors žuvedras sudominau. Kai nusprendžiau, kad jau gana eiti, atsiguliau i paįsivaizdavau, kad bendrauju su gamta. Paprašiau kalno vidinės stiprybės. Man atrodo, nedavė. O gal ne tiek, kiek prašiau.

Atgal ėjau greitai, nuo beveik kiekvienos nuokalnės bėgau, o į įkalnes lipau spėriai ir buvau iki pusės išsirengęs. Paskutinė nuokalnė buvo ne visai žmonių vaikštoma - stati ir biri, tik balti akmenys. Bet aš šaunuolis. Atgal ėjau kitu keliu, palei paplūdimį (kuriame paėmiau kiel tilpo į rankas tuščių vandens butelių ir kitokių šiukšlių - maniau, kad mes su kalnu susitarėm dėl tos stiprybės), kuris, beje, kaip čia įprasta, akmenai. O vėliau ėjau avių ganykla. Pradėjau pats save gąsdinti: "Įsivaizduok, o jei prisiknisa kokia avis ir bando įkasti? Tu jai daužai iš kelių, iš alkūnių į galvą kad atsijungtų, nes kitu atveju ji per durna, kad atstotų, bet matai, kad ji ir per durna, kad atsijungtų. tuo metu tave apspinta kitos avys ir viena is ju nedrąsiai bando tau kąsti. Tu pradedi bėgti, jos iš paskos, palaiko tikslų atstumą bet nepuola, į bandą prisijungia kitos sutiktos pakeliui, kaikurios iš priekio bando užpulti tave. Viena iš bandos pasiveja tave ir vėl nedrąsiai kanda. Tu ją atstumi, tada ji pradeda vis rimčiau ir rimčiau pulti. Pribėgi tvorą, šiap taip nusigauni i kitą pusę, o jos tyli ir spaudžiasi per tvorą, neatitraukdamos akių nuo tavęs."

Priejau autobuso stotelę, bet nuėjau ieškoti konteinerio rankose laikomoms šiukšlėms. Vis dėlto suradau. Paėjėjau atgal ir atsisėdau ant užeigos suoliuko stebėti, kaip kalnu atvažiuos autobusas. Kai jau pamačiau, pakilau, peršokau priešais buvusią medinę tvorą, bet iš per ranką persimesto džemperio rankovės iškrito marškinėliai. Štai tada aš pastebėjau, kad pamečiau skarelę, kurią septyniolikos pirkau Londone. Šiokia tokia relikvija, primena vieną geriausių draugų. Ėjau ieškoti, praleidau autobusą. Netoli tepaėjau, pagalvojau, kad tikriausiai iškrito kai leidausi nuo stačiojo kalno, bet, kitąvertus, progų buvo daug.

Grįžau į Braitoną pusę septynių. Vis dar gražu čia. Mano šypsena murzina nuovargiu, bet gražu. Patrauklūs žmonės. O aš gyvenu mieste, čia kažkuriais metais tituluotame nutukėliškiausiu UK.


 Vakare, jau įsikūręs hostelije, gavau skambutį - ji abejodama pakvietė mane prisijungti prie savo draugų pajūryje:
- Žinau, kad tu nemėgsti su nepažįstamais.
- O Dieve, nekenčiu kontaktuoti su naujais žmonėmis!
Bet aš nebe toks. Net jei ir baisu, aš mokausi kiekvienai galimybei sakyti taip. Išmokti suvaldyti save patį yra sunku, bet privaloma. Todėl nuskubėjau į nakties pajūrį, kur sutikau ją, jos dvi kvėšt drauges ir, jei neklystu, Liū Tao - reggae kompozitorių iš Peru. Niekada nepasakyčiau, kad jam trisdešimt - jis šiltas ir atlapaširdiškai gerietiškas. Pirmąjame klube jį įtikinau, kad tvyro ne chloro, bet kai ko kitko kvapas. Be galo draugiškas jaunuolis, tą naktį dėka jo klubai man buvo smagūs. Kitą rytą ji atvežė mano HDD ir po dvylikos sėdėjau traukinyje į London Victoria.

Everyone, let’s do our best to become the sunshine!

What regards the name of my blog, it’s becoming a less and less representative name for myself. I’m growing fonder of and more trustful and maybe naïve towards other people again. Living my private life in solitude did seem like a good idea, but maybe that means I’ve finally learned to live with myself. “If you want to be able to live with someone else, learn to live with yourself” – that’s what I used to repeat to others who were feeling lonely and at the same time to myself.

There is one writer who is my absolute favourite, you might say I love… Well there’s love towards him as an entity – including his person, his books, his image I’ve formed in my head, his past… Well at least you might say there is some sort of strong fondness I don’t feel towards anyone else, or not in the same sense. Is this love yet? To cut to the chase, the man’s name is Haruki Murakami and I’m writing about him because he has published a book that’s not fiction. It is a memoir that answers a lot of my questions. Here’s what’s relevant to this topic: “In certain areas of my life, I actively seek out solitude. Especially for someone in my line of work, solitude is, more or less, an inevitable circumstance. Sometimes, however, this sense of isolation, like acid spilling out of a bottle, can unconsciously eat away at a person’s heart and dissolve it. You could see it, too, as a kind of double-edged sword. It protects me, but at the same time steadily cuts away at me from the inside. I think in my own way I’m aware of this danger – probably through experience – and that’s why I’ve had to constantly keep my body in motion, in some cases pushing myself to the limit, in order to heal the loneliness I feel inside and to put it in perspective. Not so much as an intentional act, but as an instinctive reaction.” – What I Talk About When I Talk About Running.

I cannot deny that my change was heavily influenced by anime and manga, where sweet and sincere people do great and are liked by everyone else. Now I know it’s the only way, really. When you expect the best out of people, they try to live up to your expectations. I haven’t yet put that into practice but it kind of adds up – in such senses people pretty simple. Nice people are. Not everyone wants to cooperate, benefit is more important to some. I’m starting to realize it’s an old-fashioned view. The idea is actually the same as in marketing – building relationships and getting profit in return, only that between persons it’s natural. Take my father as an example: he always helps his friends out without expecting anything back, it’s natural for him – if he can, he will. But then those friends feel grateful and help him out in return. I’m not sure it works with strangers though. Not in every matter, I guess, but small things are as important. Being a nice person is a great idea, huh. In fact, I could go on and on – it’s a given, isn’t it? It’s news to me, yes, but the logic behind it clicks, doesn’t it? Especially if there’s not enough kindness around – the other person might even be surprised and distrustful at first! That’s how rare it might be…

So there – I feel I’m ready to risk being heartbroken by the people of this world, it’s time I carry smiles by myself. A guy came up to me on Tuesday. He came up to me and said: “You have a nice smile, man!” – simply as that. Then he went on complimenting my style. These two things kept me smiling and confident for a long time after that. It was also a very important lesson. Smiling is great, right? You can recognize a smile from far away, you can hear a smile on a phone, a smiling person looks his best and so on, and it’s that easy to inflict a smile – now how could you not do it? What kind of a dead-inside bastard would you be not to do it? I might agree that complimenting a stranger might seem intimidating, but just like chatting up girls and doing presentations, it takes practice. It also takes believing in your sincerity. If you are ashamed of being sincere, being childish, being stupid or naïve, well. Call me when you want to change. Who cares if you will be misunderstood when giving a sincere compliment – the other person’s at fault for being closed-hearted. You know, you have to have the smiling will to never give up, because it takes time to penetrate such armour. Never give up and just do it immediately without thinking about it too much.
(Note to self: Never let any task you do become a burden. It’s all in your head.)

P.S. You know how you keep on praising your girlfriend to vain, then some stranger compliments her and she's over the roof? There is an important lesson to be learned both as a boyfriend and as a smilesperson.

: )

You again?

Štai šia nuostabia daina norisi pradeti savo postringavimus.

Kodėl iš mikro-bloginimo 'grižau' į blogger.com? Na, visų pirma, mane užgraužė Ievos pasakyti žodžiai. Aš, kaip žinia, noriu būti naujasis Murakamis. Aš dėl to Ievai pareiškiau, kad, idant tapčiau writer material, turiu laukti, turiu sukaupti daugybę patirties (nors kampas, kuriuo žiūri, gal net svarbesnis), o ji štai atrėmė, kad kasdien daug rašo ir taip praktikuojasi. Vienavertus, ji teisi - aš neseniai pastebėjau, kad yra dalykų kurie be patirties savaime nesigauna. Na gerai, talentai. Bet net ir įgimti talentai netobulinami sunyksta, ir tikrai nėra taip, kad po savaitės pastangų jie sugrįš. O štai kitą vertus, kur ta riba, kai rašliava tampa grafomaniško laiko švaistymo produktu? Pačiame pirmame mano post'e cituoti Milan Kunderos žodžiai man tai primena.

Visų antra, nusižiūrėjau nuo dabar jau trijų 'nepažįstamų draugių'. Tiesa pasakius, neesu tikras ar nors vienas iš tų profilių - ne fake. Bet čia kita tema. eMarketer.com mini, kad mažytė žmonių proporcija rašo blogus,o didžioji dalis juos skaito (Priešingai Kunderos minčiai ir mano įsitikinimui, kad žmonės egocentriški). Savaitę paskaitinėjau jų trijų blogus. Na, gražiai pasakius, jie visi apie nieką, bet visvien kiekvieną permečiau akimis. Jeigu susilauksiu tokio pat populiarumo, tai bus įdomu. Kitąvertus, kam rūpi mano sąmonės vėmalai? Apibrėžimas šlykštokas, bet teisingas - iš aplinkos, o, iš didžiulės aplinkos, kurios pagrindinis kanalas yra pasaulį apraizgęs interneto tinklas, susirenku man vienam idomią informaciją, ją, na, sakykim, sugromuluoju ir išspjaunu. Mano competitive advantage yra tai, kad mano produktas, mano subjektyvia nuomone, yra kiek kitoks. Kiek kitoks galiu būti aš individualistinėje europietiškoje visuomenėje, kur arba norima būti išskirtiniu, arba nepastebimu, bet ne grupės dalimi, kaip Azijoje.

Ko gero nereikia nė sakyti, kad trečia priežastis yra šių pasvarstymų neturėjimas kur dėti. Štai mergaitei Feisbuke parašiau savo minčių srautą - po šiai dienai neatrašo. Ką tokiam atrašysi? O man rašyti reikia, jau rašydamas dienoraštį pastebėjau, kad viskas užia kunkuliuoja galvoj iki išdėstau ant popieriaus. Tada viskas aišku. Lapus tai stengdavausi taupyti, taigi išdėstydavau koncentruotas tikslias mintis. Čia - kitaip. O mano naujasis dienoraštis - ribotos vietos, ir ne tuščias; kitąvertus, niekada ankščiau nedariau įrašų kasdien. Nors jau nuo apsilankymo Lietuvoje jį apleidau.

Ketvirta, tai mano po poros mėnesių susitaisytasis ir patobulintasis MacBook'as. Labiau upgreidinti neįmanoma! Juo rinkti tekstą po bibliotekos kompų tiesiog dieviška. Ir jis pats irgi nuostabus. Labai greitas ir gražus. Tuos du mėnesius gyvenau be kompiuterio namie - iš principo. Nes pradėjau prie jo leisti visą laiką. Kaip dabar. Talk about addictions.

Oh Angry Birds why you so angry? ♥

Addictions

 It's not about being unable to control yourself when the line separating yourself from a 'drug addict' or any other form of addict label is at your toes, it's that it feels so good not to control yourself, to let go. You could say 'no' but you won't, you hate yourself but you still do it. I mean can you say you live for anything else but pleasure? Does supporting your family not give you a sense of reward? Does wearing clean clothes not make you feel good? Wat about hedonism? Did you know that shopping is #1 leisure activity in the world? Not sports, as some might expect - shopping. Well I don't enjoy it, I choose extreme sports and sport bikes, drift bikes (thanks to my restless father - that guy, say what you will, he is hardcore, he kicks ass). It's different to everyone, it's what you like, and some choose drugs. Well they fuck you up but they feel good and that's what I'm here for. Such self-destructive behavior feels bittersweet. Why am I saying this? Did you see the video: 'Charlie Sheen's interview'? Sorry, I can't have it embedded, it's what it says it is. You might not agree to what he's saying but the strength with which he belies in his own truth just like you believe in yours (and you are probably both right because there are many truths, you just choose), is a very powerful drive. You can only reach as much as strong your drive is. Yes, exceptions included. Some might call it preparedness and say that only the mind of that prepared can spot an opportunity. Some even give curves, point at the intersection of the two, those of chance and preparedness, some point and tell you "There, that's luck, defined". Do you believe it? It makes sense, doesn't it? Do I believe it? For me it's different. But aren't we all?

Closing remarks:

Paauglystė.

O kodėl aš noriu tau pasakoti apie save? Apie dalykus, apie kuriuos tu neturi žinoti. Kodėl aš noriu dalintis savo gyvenimu su kitu? "O, kaip gerai, kad sužinojau, kad Jono kompiuteris nebepriima diskų. Tai neabejotinai man atneš naudos/padės jį pažint." Daugiau nesuformuluoju. Ar tai padeda jaustis reikšmingu? Argi tokiu atveju mano charakteris nėra apgailėtinas - jei man reikia pripažinimo. Kaip šuniui. Viskas, apsisprendžiau: man nereikia draugų. Ta prasme, reikia išmokti pačiam gyventi, o jau aštuonis mėnesius nesugebu. Ne, aš nenoriu draugų. Vargas su jais vienaip ar kitaip. Viskas. Atvažiavo tėvai ir viską sugadino. Visą vienatvę. Visvien tu šito negausi, tai: aš nenoriu gyventi. Tingiu dėti pastangas Kur tai nuves? Kam stengtis? Kaip miriau po devyniolikto, taip ir esu miręs. Toliau nebenoriu. Niekas nėra taip reikšminga, per mažai lėkšta, kad būtų reikalinga gyventi. Dėl ko aš turiu stengtis, mokytis, baigti universitetą, keturiasdešimt metų dirbti, pasenti ir numirti? Dėl savęs, taip. Nenoriu, man gerai ir taip. Man tiek užtenka, ta prasme. Nenoriu net valgyti. Nenoriu keltis, nenoriu miegoti. Neįdomu. O, kad turėčiau motyvaciją. Bet dabar man užtenka mirusios širdies ir juodadarbio darbo. Nes man nieko nereikia. Svajonių pasaulio gal. Parduodi dalį savo organų, o už pinigus esi prijungiamas prie aparato, kurio pagalba gyveni sapnų pasaulyje, filmukų pasaulyje. Kodėl aš turiu kažką daryti? Darau tik dėl tėvų. Man reikia netekti visko, tapti benamiu - gal tada atsiras motyvacija. Per gerai gyvenu. Norėčiau žudyti žmones - tai suteiktu gyvenimui prasmės. Į kariuomenę. Neprisimenu, kodėl ne. Į gatvės gaują. Ar aš turiu ką prarasti? Gyvybę ir sveiatą. Argi tai ne viskas? Kam rūpi, kad gyvensiu gatvėje? Gerai, o kaip būtų ten? Jaunam lengviau, nudurčiau aš, o ne mane. Valgyčiau iš konteinerių. Būtų gėda. Žinai, kad drabužiai keičia kas aš esu? Jie verčia elgtis atitinkamai. Prakeikti žmonės. Su purvinais sudėvėtais drabužiais man vis dėlto gėda. Labai blogai. Kas yra mano pašaukimas? Kas tavo? Ką pasirenki? Nes gerai sekasi, o dėl to malonu daryti? Man puikiai sekasi tinginiauti ir nedaryti, vėluoti. Natūraliai. Juk neperdedu. Bet aš nenoriu nei būti benamiu, nei vidutiniu kasininku, nei prakeiktu vadybininku. Būsiu mūza. Ne, ir tom reikia būt gražiom. Turiu daug dirbti, kad viską išlyginčiau, daug keisti. Bet kodėl? Kas tada? O po to? Kvaili tėvai, tiki manim. Užjaučiu juos. Rado ką mylėti. Durniai. Kodėl mane? Dabar turiu jų neapvilti. Ar neturiu vertybių? O kas yra vertybės? Reikia, bet nenoriu. Švaistau laiką. Laukiu. Kodėl turiu kažką daryti? Kad išgyvenčiau, taip. Žmogus siekia komforto, o aš viską jau turiu. Tai ir yra problema. Bet man atrodo, kad man visaip būtų gerai. Bet man nieko daugiau nebereikia, štai! O kas bus, kai ištekliai baigsis? Taip, tada bus baisu, tada bus blogai, tada ieškosiu pagalbos. Tada ieškosiu darbo, pinigų. Kitaip tariant, ateitis man nerūpi. Kai taps blogai, tada ir ieškosiu išeities. Kas yra? O jei turėčiau draugų ir motyvaciją? Ar tik tai nebūtų pilnavertis gyvenimas? Būtų, būtų. Maistas, stogas ir saugumas yra būtini. Visa kita - ne poreikiai, o tik cukrus arbatoje. Ekonomika. I was starting to get depressed and you know what just made my day? Gianpiero gave me a cola-flavoured Chupa-Chups - my favourite. "This is what I live for" I joked around. Then it hit me. A reason of my life could be children. Or maybe someone to care for? Not a partner, by no means! I will not get romantically involved unless it's by an accident. Because it's such a pain. You have to waste your time, your parents' (worst case) money, you feel weird, then it's all over and it's pain that you are left with. Broke, have nothing accomplished and heartbroken - imagine that! There is no way this is the right price to pay. You know what I would pay huge money for? To get rid of my feelings. Steel-cold logic attracts me like honey - bees. When you are calm after a failure, when you are collected after a huge success. But hey, it was better if I was always happy and I can buy that! As well as being collected! Excellent.

Thougts of the Morning

You know when you look back and see how stupid you were back then? Imagine being ashamed of every last day. I have totally overslept and there is no chance to get the missing hours back, because I still gave to get enough sleep before the exam. I am such a slacker. And if it was true that there are others like me, what's wrong with you guys? I never care about the future. 6 hours ahead is already future to me. So I stay until 4 AM without realising that I'll have to get up early tomorrow. I usually hate myself in the evening, and in the morning all is gone, but now it's different.

BUT enough of the minor notes. I... Whenever it comes to seeing the bright side, I have no clue. How can it be bright if it's cloudy outside? Well I'll just think it's all good and that's how it will be. It works, but I feel bad about tricking myself.

Oh, right! Yesterday I realised that I'm a natural born addict. Addicted to Gossip Girl, Family Guy, Naruto Shippuuden, Samurai Champloo, camomile tea, crepes, Lugaru, Machinarium, World of Goo, finding something I would like to have on the Internet, then dreaming about it - everything had it's own time, even stealing. Am I weak in mind? What am I? Why am I not great? I should be, rising way above this miserable and petty routine-occupied life. But it all depends on me, I know that, yet I do nothing, even though it would not be hard. To be happy. It's all in your head, agrees Gorillaz. Every day I say I have had enough, but nothing changes. I change nothing. But, even by saying that I'm moving on, because I do have those ambitions.

I'm becoming numb, I need to see more violence, more hard times, more hard physical work. I'm becoming an average citizen, who has never seen an animal, nor it being slaughtered. I'm like an egg. Surrounded by transparent goo I am comfortable, but in order to grow I need to escape my comfort zone by breaking the shell myself. Because there is no one who actually cares about me. People in general only care about themselves, everything else is artificial. Or not lasting.

My morning pizza must be ready. Pizza in the morning... Jesus Christ...

Over and out.

The Awkward Introduction, The Awkward I

Being fascinated by someone (yes, an automated system) asking my opinion, I got carried away quite badly. This all ads as an example of the captivating mode of life of The Opt-Out Boy. God, I'm boring.

Random Question:You can punch a hole in an apple using a straw. How do you think that makes your milkshake feel?

I only CAN or DO I punch the hole? If there is only a possibility to do so, then a milkshake should have mixed feelings about the straw's ability to do more than intended accordance with it. But since it's MY milkshake, it will have to think whatever I will tell him to think, 'cause I'm it's God. On the other hand, If both the straw PUNCHES a hole in the apple and I am NOT the milkshake's God, it depends on whether a piece of the apple remains inside the straw after removing it from the apple. Although the milkshake will be worried in either situation about the acid in the juice of the apple changing its form (a.k.a. milk + acid), but in addition, if the piece of apple remains inside the straw and the straw is put back into the milkshake, not only will it have the horror or the pleasure of merging with the piece from the apple, but it might as well become worried about the juice affecting its taste. Taking it the other way, the milkshake might as well not give a damn about anything, because the using of the straw does not get more or less inevitable due to any of the given situation, also the juice from the apple might as well be of minor importance, because of heavily different volumes. It can also be true that the milkshake was readily mixed with acid-bearing fruits in any form. Even if that piece gets stuck in the straw, making the using of it, if not taken comparatively heavy measures, hardly possible, the now non-optimistic milkshake will be convinced that it was indeed created for a purpose and that other ways will be found to make use of it, because "the clog" reasoning is only an insignificant inconvenience. All in all milkshakes don't have feelings as they are products manufactured by humans from cow's milk (commonly) and additives. Although humans are not the only ones to have feelings, due to not being a living thing itself, it doesn't have any relation with a living thing, being which is a first step towards having emotions. Why do I have to make it so complex? Still if the milkshake was to have feelings, I have only covered a small part of the emotions the thing could feel depending on various factors. Reminds me of women. You never know.

I must do something. I must change, because as it is, I detest myself so much, that I sometimes have dark thoughts about myself. In the future I hope to amuse you with stories of me getting back on track to being social again. And sulking over how much of a total looser I am. Oh, I could go for hours on that! That does mean that there is something terribly wrong with me, like "enjoying being miserable". I must be mental. But first I have this Business Law exam the next day, for which I haven't seriously studied. Come to think about it, Hoping to learn it all in one day and going to sleep early to make it to the exam this next day is so optimistic, it's depressing. In "I am seriously doomed" way that sort of stabs you in the heart.

Great, another addiction - graphomanic this time.

"The irresisitable proliferation of graphomania among politicians, taxi drivers, childbearers, lovers, murderers, thieves, prostitutes, officials, doctors, and patients shows me that everyone without exception bears a potential writer within him, so that the entire human species has good reason to go down the streets and shout: 'We are all writers!'"

—Milan Kundera , The Book of Laughter and Forgetting

Enjoyed the book although in shocked me at one part. I can still feel it after one year. Still, you should read it.

Over and out.